~*~

kartais pati saves nesuprantu.. daznai liudziu jog manes niekas neisklauso ir panasiai jog kai manes reikia draugams as visada pasiruosus o kai man ju reikia ju nera salia.. bet kad as pati tai sunkinu.. kai randu zmogu kuris mielai manes isklauso ir bando padeti as arba keiciu tema vaidindama jog man nieko nera arba meluoju apie kitus sunkumus kuriu daznai nei nera mano gyvenime.. kas zino kodel as taip elgiuosi? gal as tiesiog bijau atsiverti iki pat sielos gelmiu kitam zmogui? gal man geriau verkti vienai kai niekas negirdi ir nesupranta kaip yra sunku? po velniu as pati saves nesuprantu :s kai sunku as viska sugeriu i save kol tai galiausiai sprogsta daug kartu didesniu trenksmu.. pasineriu i muzika, i kvapus, sutelkiu demesi i zvakes liepsna.. ta nesuprantama siluma,gyvybe, i ta procesa kai liepsna ryja mano ora mano deguoni kuriuo kvepuoju ir ties sia mintim pritruksta oro.. pasineriu i savo nesuprantama vidu.. verkiu.. rasau eiles ar seip lieju mintis popieriaus lape.. darau tai kas man padeda palegvinti skausma.. bet tai padeda tik trumpam iki kito pikto zodzio ar kitos nesekmes.. o kiti toliau mato mane su sypsena veide lyg niekur nieko.. tik tie kuriems isties rupiu akyse pamato ta liudesi ir skausma.. bet tokiu labai mazai.. vos keli kurie mane skaito it atversta knyga is keliu zodziu skype'o lange ar keleto zvilgsniu i akis.. jie zino daugiau nei as pati..