Patyčios..

kažkada sakydavau jog esu kloune šiam pasaulyje,sakydavau juokais, nes dažnai iš mano nesąmonių žmonės juokiasi.. pastaruoju metu tai ypač atsisuko prieš mane.. kai mažiukai mokykloj apšaukia karve ar panašiais žodžiais nekreipdavau dėmesio. kaip visada užsisklęsdavau viduje ir tylėdavau, vėliau viskas susideda ir aš neištveriu.. tada verkiu, verkiu ilgai, bet tyliai, kad niekas negirdėtų.. Šiandien vakare ėjau y parduotuvę.. prireikė kai kurių maisto produktų.. prie cento sutikau Edviną su Deividu.. Edvinas keršijo už ryte gautą sniegelį..kelis kartus nepataikė iš parduotuvės kampo nuskambėjo frazė " Tokia didelė, o nepataikai." atsisukus pamačiau kažkada buvusį savo vaikystės draugą.. nuo mažens esu didelė, bet draugai taip nesišaipo.. ir AČIŪ Jums labai! grįžau.. toliau užsiėmiau piešimu.. tai mane ramina.. staiga pradėjau verkti.. {ašaros ir dabar rieda skruostais ant stalo,juodos nes bėga tušas. vargšelis stalas} kai geriau pagalvoju suprantu, jog kad ir kaip bebūtų skaudu girdėti patyčias jas geriau išgirsti tiesiai į akis, o ne už akių ar sužinoti iš kito žmogaus ką apie tave kalba.. tada bent žinai ką laikyti draugais o ką ne.. šituo Post'u noriu paprašyti Jūsų visą savo nuomonę pasakyti į akis.. tada aš galėsiu pasakyti jums tapatį.. Dėkinga!~